Santykis su skausmu

Skausmas - labai įdomus reiškinys: daugelio nekenčiamas, bet gyvybiškai svarbus.

Kiekvieno iš mūsų pažintis su skausmu yra skirtinga, bet pradžia tubūt daugumai panaši - gimstame ir pradedame patirti pasaulį kartu su juo- pučia pilvuką, dygsta dantukai, užsigauname su pirmaisiais savo žaisliukais, trinktelim galvelę į lovelės grotas ir taip tyrinėjame pasaulį, atpažindami, kokie veiksmai mums naudingi, kokie žalingi.

Kai jau paaugame ir išmokstame valdyti savo kūną pakankamai, kad sugebėtume kasdienes užduotis atlikti be didelių įvykių ir mėlynių, pradedame galvoti apie skausmą kiek kitaip. Jis nustumiamas į šoną ir, jeigu nuo pat mažens nevargina skausmingos ligos, galime net ilgam pamiršti, ką tai reiškia. Nors gyvenime esu patyrusi daug fizinio skausmo dėl įvairiausių priežasčių, kaip migrena, vaikiškos ligos ir kitų, vieno dalyko laukiau su baime - tai gimdymo. Skaičiau šia tema - apie kvėpavimą, nusiteikimą, buvimą atsipalaidavus ir panašiai, bet kai jau atėjo laikas gimdyti pirmą kartą, vienintelis dalykas, kuris iš tiesų padėjo, tai prisiminimas iš Bujinkan treniruotės.

Mano mokytojas pasakojo apie skausmo ribą ir bandė mums perteikti idėją, kad mes iš tiesų nežinome, kokia ta riba, ir tikėtina, kad galime iškęsti daugiau nei manome. Jis pasiūlė patikrinti savo skausmo ribą. Daug negalvojusi, savanoriavau eksperimentui. Nenoriu atskleisti visų detalių, kaip tas eksperimentas vyko (tikrai nieko baisaus, bet palikim truputį paslapties), tačiau likau nustebusi, kaip greitai kūnas pripranta prie skausmo ir kiekvienas po to juntamas stipresnis impulsas pasidaro kaip naujas švelnus skausmas. Įsivaizduokit, kad ką tik pajutote, jog jums ėmė nestipriai skaudėti galvą ir kiekvieną kartą skausmui sustiprėjus, jūs vertintumėte tai ne kaip siaubingą nepakeliamą skausmą, o iš tiesų pripratę prie esamos padėties galvotumėte, kad ką tik pradėjo skaudėti.

Taigi, per tą gimdymą stengiausi stebėti savo skausmą, jį išbūti ir prisiminti, kad galiu iškęsti kiekvieną sustiprėjimą. Padėjo ir mintis, kad gyvenime esu pripratusi jį kęsti ir esu ta prasme stipri. Toks buvo pirmasis gimdymas, ko visai nepasakyčiau apie antrąjį! Pradžia buvo ideali - kiekvieną sustiprėjimą priėmiau net ir šiek tiek džiaugsmingai, nes suvokiau, kad viskas vyksta pakankamai sklandžiai ir jau greitai užgims naujas žmogutis. Tačiau susidūriau su situacija, kad trumpam dingo sąrėmiai ir po gydytojų įsikišimo jie grįžo visu pajėgumu. Šitoks šuolis nuo nulio iki maksimumo tikriausiai galėtų būti kiekvienos moters košmaras. Smagiausia tai, kad tą akimirką jau buvo per vėlu gauti bet kokių vaistų, taigi, teko kentėti. Ir ką jūs manot? Išbuvau. Sėkmingai į pasaulį paleidau naują gyvybę ir dabar turiu dar vieną nuostabų pasiekimą, kuriuo galiu dižiuotis. Net sunku apsakyti, kas vyskta galvoje, kai jau atrodo viskas, nebegaliu kentėti, blogiau būti nebegali, bet kūnas su viskuo susitvarko, ir mano nuomonė jam visai nesvarbi. Po šio įvykio mano santykis su skausmu ženkliai pasikeitė. Nors ir kupina pasididžiavimo, jaučiau gimdymo traumą ir pradėjau bijoti skausmo. Kiekvienas negalavimas tapo didele kančia ir nors be galo troškau grįžti į Bujinkan, bijojau...

Galų gale noras nugalėjo baimę ir, nors ir su dideliu, fiziškai juntamu nerimu, nuėjau į treniruotę. Iš pradžių kiekvienas judesys atrodė grėsmingas: jeigu užsigausiu? O jeigu kolega užgaus? Bet kartu su kiekvienu veiksmu, su kiekviena technika pasitikėjimas vis augo. Kovos partneriai kaip visada, veiksmus atliko su pagarba ir rūpesčiu. Jutau sveiką, kovos pamokoms būdingą ir džiugesį keliantį skausmą, kuris tik praneša, kad kolegai pavyko taisyklingai atlikti veiksmą, bet dėl partnerio dėmesingumo jis neperauga į traumą. Ir dabar, jau reguliariai patirdama treniruočių džiaugsmą jaučiu, kad skausmo baimė vis mažėja ir vėl atrandu ryšį su juo ir kartu su savo kūnu. Dabar jau galiu sakyti, kad mano santykis su skausmu yra kaip anksčiau - nebebijau jo kasdienėse situacijose ir labiau pasitikiu savimi.

O koks jūsų santykis su skausmu?