Aš - kunoichi
Ką man reiškia būti moterim kovotoja?
Mano pradžia su Bujinkan (tariama budžinkan) buvo kiek komiška - su tuometiniu draugu, dabar jau vyru, žiūrėjome labai daug "Naruto" ir staiga prisiminiau vaikystės svajonę lankyti karate. Susivokiau, kad jau esu suaugusi ir man niekas nebegali uždrausti daryti to, ką noriu. Tiesa, jau nebe karate. Ieškojau ko nors panašesnio į tai, ką mačiau anime - magiško, paslaptingo, nindziško ir netikėtai visai šalia namų aptikau Bujinkan mokyklą. Susižavėjau tuo, kad čia ir nindzių, ir samurajų galios apjungtos į vieną mokyklą - ar gali būti geriau?
Taigi, nieko nelaukiau ir pradėjau savo kelionę. Nuoširdžiai galiu sakyti, kad jausmas panašus į meilę - norisi vis dar ir dar, o trumpi išsiskyrimai atrodo nepakeliami. Tačiau santykiams bręstant ryšys stiprėja ir nors tenka kuriam laikui atsiskirti, ima ramybės ir pasitikėjimo jausmas - jis bus šalia, mano tvirtas užnugaris.
Kai pradėjau lankyti Bujinkan treniruotes dar net nebuvau girdėjusi tokio žodžio "kunoichi" ir atrodo, kad tik darydama priverstinę pauzę treniruotėse dėl nėštumų ir su pogimdyminiu laikotarpiu susijusių sunkumų pradėjau suprasti, kad ne veltui moterys kovos mene turi atskirą žodį. Ir tik įsitikinau, kad kovos menas yra šis tas daugiau nei tik "ateiti į pamoką". Būti kunoichi - tai derinti visas gyvenimo kertes, lauktis, gimdyti, išmokti atsiskirti ir tęsti, tęsti, tęsti. Man motinystė padėjo dar labiau suvokti, kokia stipri noriu būti. Pradėjau dėl savęs, kad apsisaugočiau nuo gyvenimo negandų ir niekšų, o grįžtu, nes noriu apsaugoti ir dukras.
"Tai ne moteriška" esu girdėjusi gal kokį šimtą kartų - ir ne tik dėl kovos meno. Tik kas gali iš tiesų pasakyti, kas yra moteriška, o kas ne? Manau, kad savarankiškumas ir savo jėgų pamatavimas, atsirandantis besimokant kovoti, yra nuostabūs šiuolaikinę moterį puošiantys aspektai. Anksčiau buvome "įkalintos" namuose su vaikais, dabar aplinkybės mus kaip tik stumia į darbo rinką, o pusiausvyrą galų gale vis tiek tenka surasti mums pačioms: kaip siekti karjeros ir uždirbti, bet nepaklysti, kaip gerai užauginti vaikus, kaip nepamiršti savęs ir kaip nepasirodyti, kad kartais esame silpnos, bet tuo pačiu ir stipresnės už visus aplink. Taigi, pats gyvenimas dažnai prieštarauja pats sau ir yra kova. Bent iš vienos pusės gyvenimo kovai ruošiuosi kaip kunoichi...
© Edita Andriuškienė, 2023